Iki XX a. vidurio alkoholizmas ar narkomanija dažniausiai buvo laikomi moralinėmis ydomis, valios trūkumu. Tik po Antrojo pasaulinio karo medicinos pasaulis pradėjo formuoti priklausomybę kaip diagnozuojamą sutrikimą, o visuomenė – kaip legitimų gyvenimo trukdį.
Naujosios priklausomybės – nuo socialinių tinklų, žaidimų, impulsyvaus pirkimo ar net darbo – vis dar nėra taip lengvai pripažįstamos. Net jei jos turi panašų neurologinį pagrindą, kaip ir alkoholis ar lošimai. Visa, kas sukelia greitą palengvėjimą, psichologiškai gali tapti priklausomybės pagrindu – ypač kai tai padeda užsimiršti ar „pabėgti nuo diskomforto“.
Kaip matuoti žalą? Skirtingai nei su tabaku ar alkoholiu, kur žala matuojama ligomis ir poveikiu sveikatos sistemai, socialiniai tinklai ar perdegimas palieka psichologinį – sunkiai skaičiuojamą pėdsaką. Neaišku, kiek kainuoja valanda „scrollinimo“, kuri galėjo būti skirta vaikams, poilsiui ar knygai.
Reguliavimas ateityje taps iššūkiu. Tradiciniai įrankiai – kaip akcizai – čia neveiks. Mes negauname sąskaitos už laiką socialiniuose tinkluose, o jei ir gautume – po mėnesio atsiųsta sąskaita jau neveiktų kaip elgesio korekcija. Tam reikėtų momentinio atoveiksmio. Ironiška, bet naujųjų priklausomybių logiką dažnai palaiko ir stiprina rinkodaros logika – vadinama „kliento lojalumu“, „vartotojo patirties optimizavimu“.
Išsigelbėjimo raktas – ne tik draudimai, bet ir alternatyvos. Akcizai – tai „bizūnas“. Bet be „meduolio“ niekas nesikeis. Normalizuoti kitokį elgesį – pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose matyti ne tik vakarinius scrollinimo maratonus, bet ir atsijungimą, tylą, laiką su savimi – būtų bent viena kryptis.
Kas padeda keisti elgesį? Pasak Monikos, pripažinimas – pirmas ir sunkiausias žingsnis. Antras – atsiribojimas nuo šaltinio (ar tai būtų lošimo namai, ar socialiniai tinklai). Trečias – pasiruošimas diskomfortui. Nesvarbu, ar tai būtų psichologinė detoksikacija, ar fiziologinis nepatogumas – neišvengiamai teks per jį eiti.
O visuomenė? Jei nebus kultūrinių pokyčių, jei išliks įprotis grįžti namo ir „suskrolinti“ visą vakarą, tai ir toliau liks norma.
Galiausiai – apie empatiją sau. Priklausomybės visada prasideda nuo poreikio „užtildyti“ diskomfortą. Bet jei visą laiką bandysime būti laimingi ir patenkinti, ignoruodami, kad neigiamas jausmas taip pat yra būtina gyvenimo dalis – mes neturėsime jėgų jam atlaikyti. O tada priklausomybės – nesvarbu, kokios formos – visada ras kelią.
Gaukite epizodus tiesiai į savo el. paštą: https://substack.com/@arturasjonkus
Svečias: Monika Kuzminskaitė – psichologė, „Šaukštas proto“ įkūrėja.
Artūras Jonkus – komunikacijos ekspertas, turintis daugiau nei 30 metų patirtį viešųjų reikalų, diplomatijos ir komunikacijos srityse. Komunikacijos agentūros „Salve Agency“ vadovas.
Apie tinklalaidę: Ar tai, kas patenka už žiniasklaidos dėmesio, nėra svarbu? Kodėl kai kurie svarbūs įvykiai ir reiškiniai lieka šešėlyje? „Blind spot“ (arba Akloji zona) – tai tinklalaidė apie visuomenėje mažiau pastebimus ir aptariamus dalykus bei reiškinius. Diskutuojame apie žiniasklaidos ir komunikacijos įtaką verslui, politikai, tarptautiniams santykiams ir visuomenei. Kiekvienoje laidoje – įžvalgos, analizės ir pašnekovai, padedantys atrasti svarbius, bet mažai dėmesio sulaukusius įvykius.
Sekite mus ir nepraleiskite naujų epizodų!
Klausykitės ir kitose platformose:
